sūnarys

sūnarỹs sm. (3^a) Plv, sū́naris (1) Gs, sùnaris J; M, L, Rtr, KŽ žr. sąnarys 1: Per sū́narį koją skauda Mrj. Sū́narius sopa po darbo Prn. Raumenų ir sunarių sausgėla VŽ1905,78. Dasilytėjo jis susilenkimo jo strėnų (viršuje sunarį jo kulšies) BB1Moz32,25. Rankas, kojas apvarvino, kad sunarius kruvino SGI91. | Subalsis at, laikomas per šaknį (radix), žymija tėvystę, giminę, narį, sunarį A1885,209.